Eiti prie turinio

Paroda „Literatūros profesoriui Jurgiui Lebedžiui – 100”

2013 m. sausio 28 d.
VU Biblioteka

Vilniaus universiteto biblioteka, VU Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedra maloniai kviečia 2013 m. vasario 14 d. (ketvirtadienį), 15 val. į diskusiją „Lituanistika vakar ir šiandien”, skirtą Vilniaus universiteto profesoriaus, lietuvių literatūros istoriko Jurgio Lebedžio (1913–1970) 100-osioms gimimo metinėms, ir parodos

„Literatūros profesoriui Jurgiui Lebedžiui – 100” pristatymą VU bibliotekos Baltojoje salėje (IV a., Universiteto g. 3).

Paroda veikia VU bibliotekos Baltojoje salėje iki vasario 23 d.

 Jurgis Lebedys (gimė 1913 m. sausio 12 d., sausio 25 – pagal senąjį kalendorių Devynduonių kaime (Gudžiūnų valsč., Kėdainių apskr.), mirė staiga 1970 m. liepos 12 d. Ščiuryje (Molėtų r.), palaidotas Devynduonių kaimo kapinėse) – literatūrologas, vienas žymiausių XVI–XIX a. lietuvių literatūros tyrinėtojų, filologijos daktaras (1966), profesorius.

Mokslo kelią J. Lebedys pradėjo 1920 m. gimtojo kaimo pradžios mokykloje. 1924–1927 m. mokėsi Krekenavos progimnazijoje, 1927–1931 – Panevėžio mokytojų seminarijoje. 1931 m. įstojo į Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, kur iš pradžių studijavo germanistiką, vėliau – lituanistiką. 1936 m. išlaikęs valstybinį egzaminą, o 1937 m. apgynęs diplominį darbą „Vienuolio kūrybos raida“, J. Lebedys baigė universitetą ir išvyko mokytojauti į Utenos gimnaziją. Su V. Mykolaičio-Putino pritarimu jis pasirinko temą „Meninės lietuvių prozos evoliucija iki Lietuvos nepriklausomybės pradžios“. Pirmosios mokslinės J. Lebedžio publikacijos išspausdintos 1938 ir 1940 metais. Mokslinio darbo ritmą sutrikdė karas. 1940 m. Švietimo liaudies komisariato įsakymu J. Lebedys buvo paskirtas Skuodo gimnazijos direktoriumi. Vokiečiams 1941 m. okupavus Lietuvą, iš šių pareigų atleistas, o netrukus suimtas ir kalintas Kretingoje ir Dimitravo darbo stovykloje, 1941 m. lapkričio mėnesį paleistas. 1942 m. vėl pradėjo dirbti Utenos gimnazijoje lietuvių, vokiečių ir lotynų kalbų mokytoju. 1944 m. J. Lebedys pakviestas dėstyti Panevėžio mokytojų seminarijoje. Karui pasibaigus, ėmė rūpintis persikėlimu į Vilnių – arčiau bibliotekų, archyvų bei rankraštynų.

1946 m. J. Lebedys pradėjo darbą Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos ir literatūros katedroje. Dvejus metus jis dirbo ir Lietuvos mokslų akademijos Lietuvių literatūros instituto jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu. Institute J. Lebedys parengė straipsnį apie Simono Daukanto biblioteką, sudarė visą jo raštų leidimo projektą, gilinosi į Kristijono Donelaičio kūrybą.

Dirbdamas Vilniaus universitete, parašė monografiją „Simonas Stanevičius“ (1955), prieš tai ją 1953 m. apgynė kaip kandidato disertaciją. Antroji monografija – apie Mikalojų Daukšą (1963), ją 1965 m. apgynė kaip daktaro disertaciją. Kartu buvo parengta ir M. Daukšos bibliografija, išleista 1971 m. Dar nebaigęs monografijos apie M. Daukšą, J. Lebedys ėmėsi tyrinėti XVII–XVIII a. lietuvių kalbos funkcionavimą viešajame gyvenime. Studijos šių tyrinėjimų pagrindu jis nespėjo parašyti. Paliko tik jos apmatus ir susistemintą medžiagą, leidusią V. Zaborskaitei parengti knygą „Lietuvių kalba viešajame gyvenime XVII–XVIII a.“ (1976).

Per dvidešimt savo mokslinės veiklos metų J. Lebedys paskelbė nemažą pluoštą straipsnių, keletą kitų solidžių publikacijų. Paminėtinos studijos „Pirmieji smulkiosios lietuvių tautosakos rinkiniai“ (1956), „Seniausias lietuviškas rankraštinis tekstas“ (1964). Profesorius parengė senosios raštijos mokslinius leidinius“: S. Stanevičiaus „Pasakėčias“ (1948), „Dainas žemaičių“ (1954), S. Stanevičiaus „Raštus“ (1967), Saliamono Slavočinskio „Giesmes“ (1958).

J. Lebedys buvo vienas iš „Lietuvių literatūros istorijos“ I tomo (1957) autorių, „Lietuvių literatūros istorijos chrestomatijos“ (1957) redaktorių. Nemažai prisidėjo rengiant 1949 metais turėjusius išeiti K. Donelaičio „Raštus“. Profesorius aktyviai reiškėsi kaip recenzentas, reikliai ir dalykiškai įvertinęs ne vieną išėjusią ar rengiamą mokslo knygą, chrestomatinį leidinį, vadovėlį, daugelį disertacijų. Jo plunksnai priklauso kelios dešimtys straipsnių, paskelbtų „Mažojoje lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje“. Milane leidžiamai italų enciklopedijai jis parašė apžvalginį straipsnį „Lietuvių literatūra“.

Dirbdamas universitete, J. Lebedys ne tik dėstė, bet ir vadovavo Lietuvių literatūros katedrai (1953–1954 ir 1967–1970). Jis buvo MLTE redakcijos Literatūros ir kultūros skyriaus redaktorius-konsultantas, Filologijos tyrinėjimų koordinavimo tarybos narys, nuolatinės K. Donelaičio komisijos narys, priklausė „Vagos“ leidžiamų knygų serijos „Lituanistinė biblioteka“ redakcinei komisijai.

Mokinių ir kolegų pastangomis po profesoriaus mirties buvo išleistas jo studijų ir straipsnių rinkinys „Lituanistikos baruose“ (1972, 2 t.), „Lietuvių kalba viešajame gyvenime XVII–XVIII a.“ (1976), paskaitos „Senoji lietuvių literatūra“ (1977), metodinė priemonė studentams „Kaip studijuoti“ (1971).

Vilniaus universiteto biblioteka saugo profesoriaus Jurgio Lebedžio knygų kolekciją, rankraštinį palikimą. Lietuvių kalbos ir literatūros studijų Lituanistinė skaitykla vadinama Jurgio Lebedžio kambariu.

Meilė gimtajai kalbai, nuolatinis rūpestis dėl literatūros, humanistinės bei filologinės kultūros buvo svarbiausi J. Lebedžio mokslinės veiklos stimulai. Gyvendamas bei dirbdamas disciplinuotai ir racionaliai, J. Lebedys pasiekė svarių mokslo rezultatų.

 

Pagal spaudą parengė ir naujieną pateikė Loreta Venclovienė, Laura Molytė

Kol kas komentarų nėra

Parašykite komentarą

Sekti

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.

Prisijunkite prie kitų sekėjų: