Eiti prie turinio

Paroda „Geologui Juozui Lukoševičiui – 150. Nuo kalinio iki Vilniaus universiteto profesoriaus“

2013 m. gruodžio 5 d.
VU Biblioteka

Vilniaus universiteto biblioteka, VU Gamtos mokslų fakulteto Geologijos ir mineralogijos katedra maloniai kviečia gruodžio 6 d. 10 val. į parodos „Geologui Juozui Lukoševičiui – 150. Nuo kalinio iki Vilniaus universiteto profesoriaus“ atidarymą VUB Baltojoje salėje (IV a., Universiteto 3).

Paroda veikia VU bibliotekos Baltojoje salėje iki sausio 6 d.

 Juozas Vaclovas Lukoševičius (Józef Łukaszewicz, Иосиф Лукашевич, 1863 m. gruodžio 1 (13) d. Bikiškės dvare (Vilniaus gubernija, dab. Medininkų seniūnija) – 1928 m. spalio 20 d. Vilniuje. Palaidotas Rasų kapinėse) – žymus Lietuvos geologas, politinis ir visuomenės veikėjas.

Gimė bajorų šeimoje. Motina Kotryna buvo jauniausioji Vilniaus universiteto ir Medicinos–chirurgijos akademijos profesoriaus Adomo Belkevičiaus dukra. J. Lukoševičiaus tėvas Dominykas baigė Vilniaus gimnaziją, buvo gabus dailei ir privačiai mokėsi tapybos. 1863 m. sukilime žuvo du jo broliai. Be Juozo šeimoje augo brolis Antanas bei trys dukterys Marija, Ona, ir Stanislava. Didelę svarbą vaikų auklėjime turėjo motina bei senelė. Motina mokė jį skaityti ir rašyti, aritmetikos, geografijos, istorijos – rengė stoti į gimnaziją. Senelė mėgo gėles, puoselėjo ir augino sodą bei gėlyną. Iš jos J. Lukoševičius dar vaikystėje išmoko daugelio gėlių lotyniškus pavadinimus. Tėvas pasodino vaismedžių sodą. Tokia aplinka turėjo įtakos anksti susidomėti gamta – fauna ir flora. Juozas pats daug dirbo sode, domėjosi varlių, kurmių, paukščių anatomija, darė jų iškamšas, kolekcionavo vabzdžius, drugius, vikšrus, sudarinėjo herbariumus. Tokiu būdu dar ankstyvoje vaikystėje buvo suformuotas J. Lukoševičiaus domėjimasis gyvąja gamta.

1875 m. įstojo į Vilniaus progimnazijos 1-ąją klasę, vėliau mokėsi Vilniaus berniukų I gimnazijoje. Be gamtos mokslų domėjosi ir mechanika bei chemija Nusipirkęs iš bukinisto neorganinės ir organinės chemijos vadovėlį, pats IV klasėje įsirengė laboratoriją, kur gamino pirotechnines medžiagas. Gimnaziją baigė 1883 m. sidabro medaliu. Besimokant gimnazijoje pradėjo formuotis ir J. Lukoševičiaus pasaulėžiūra, politiniai įsitikinimai, tragiškai lėmę jo tolesnį gyvenimo ir mokslinės veiklos kelią. 1883 m. įstojo į Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakulteto gamtos mokslų skyrių. Mokydamasis 1885–1886 m. suartėjo su A. Uljanovu ir kitais studentais, įsitraukė į politinę slaptos organizacijos „Narodnaja volia“ veiklą, su jais sudarė organizacijos teroristinę frakciją. Pasikėsinimui į carą Aleksandrą III rengti buvo sudarytas pagrindinis būrelis, jo nariai – J. Lukoševičius, Piotras Ševyriovas ir A. Uljanovas – patys gamino sprogstamąją medžiagą ir bombas. 1886 m. jo iniciatyva grupė užmezgė ryšius su Vilniuje veikiančiu „Narodnaja volia“ A. Gnatovskio būreliu, iš jo gavo cheminių medžiagų bomboms. 1887 m. kovo 1 d. pasikėsinant prieš carą suimtas, Valdančiojo senato ypatingosios įstaigos nuteistas mirti, bausmė pakeista katorga iki gyvos galvos. Iki universiteto baigimo jam buvo likę tik keli mėnesiai. 1887–1905 m. kalėjo Šliselburgo tvirtovėje.

J. Lukoševičiui ir kalėjimo draugams knygos bei fizinis darbas padėjo atitrūkti nuo kalėjimo tikrovės ir gelbėjo juos nuo išprotėjimo. Kalėdamas jis studijavo mineralogiją, chemiją, geologiją. Tokiomis sąlygomis gimė mintis sudaryti 7 tomų „Elementarų mokslinės filosofijos kursą“. Kalėjime buvo parašyti III tomas „Neorganinis Žemės gyvenimas“, IV tomas „Organinis Žemės gyvenimas“ bei atskiros kitų tomų dalys.

1905 m. dalis Šliselburgo kalėjimo kalinių buvo išleisti į laisvę.Tik 7 iš 69, išbuvę kalėjime daugiau kaip 18 metų, sulaukė 1905 metų amnestijos. Tarp jų ir J. Lukoševičius. 1905–1906 m. gyveno tėviškėje policijos prižiūrimas. 1907 m. grįžęs į Sankt Peterburgą baigė universitetą.

1907 m. dėstė P. Lesgafto Aukštuosiuose kursuose. 1908–1911 m. išleido kalėjime parašytą trijų knygų veikalą „Neorganinis Žemės gyvenimas“. Pirmoji knyga skirta bendriesiems Žemės rutulio fiziniams–cheminiams procesams, antroji uolienų cheminiams procesams, metamorfizmui, trečioji Žemės istorijai (paleografijai) pažinti. Už šį kapitalų veikalą „Neorganinis Žemės gyvenimas“ 1909 m. Rusijos geografų draugija J. Lukoševičių apdovanojo Semiono Tianšanskio sidabro medaliu, o 1912 m. Rusijos mokslų Akademija skyrė M. Achmatovo premija. 1909–1912 m. dalyvavo geologijos ekspedicijose po Rusiją, Kaukazą, Tatrus. 1913–1916 m. dirbo Geologijos komitete.

Nuo 1916 m. dėstė Aukštuosiuose geografijos kursuose. 1913–1918 m. dar ir Geologijos komiteto bibliotekos mokslinis bendradarbis. 1918 m. Aukštuosius geografijos kursus reorganizavus į Geografijos institutą paskirtas pirmuoju jo rektoriumi, profesorius. 1915–1919 m. Petrogrado Prekybos uostų skyriaus Hidrometeorologinės dalies geologas–specialistas. Tuo pačiu metu bendradarbiavo Rusijos mokslinių ir literatūrinių žurnalų redakcijose, kur atspausdino daugiau kaip 20 mokslinių straipsnių bei apybraižų.

Po revoliucijos Rusijoje, pablogėjus ekonominei ir politinei padėčiai, J. Lukoševičius nutarė persikelti arčiau savo tėviškės. 1919 m. spalį kartu su žmona Ona grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Vilniuje. Buvo paskirtas viduriniųjų mokyklų vizitatoriumi. Nuo 1920 m. Stepono Batoro universiteto Matematikos–gamtos fakulteto profesorius. Įkūrė Geofizikos katedrą, buvo jos vedėjas, vėliau įkūrė ir Mineralogijos katedrą, iki 1925 m. skaitė fizinės geologijos ir petrografijos paskaitas, vadovavo praktikos darbams, skaitė kristalografijos, mineralogijos ir geologijos kursą. Organizuojant mokymą universitete, J. Lukoševičius daug nuveikė, dirbo net ir tai, ką kitomis sąlygomis būtų tekę atlikti profesoriaus padėjėjams. Jis pats darė plakatus, žemėlapius, iš likusios senojo Vilniaus universiteto medžiagos gamino uolienų ir mineralų kolekcijas, drožė iš medžio kristalų modelius, užsienyje stengėsi užsakyti trūkstamų mokslo knygų, gauti reikalingos aparatūros. Užsiėmus kasdieniniais mokymo reikalais universitete, J. Lukoševičiui beveik nelikdavo nei laiko, nei energijos mokslo darbui. Nebebuvo vilties baigti didįjį mokslo veikalą. Net parašytajai daliai neatsirado leidėjo. J. Lukoševičius rengė ir skelbė palyginti nedidelius straipsnius, skaitė pranešimus mokslinėse konferencijose. Dalyvavo ir buvo kviečiamas į Matematikos-gamtos fakulteto posėdžius, buvo Matematikos-gamtos fakulteto Tarybos narys. Jis buvo Lenkijos Gamtininkų draugijos narys, Lenkijos Matematikos-gamtos mokslų draugijos narys, Lenkijos Geologijos draugijos narys.

J. Lukoševičiaus indėlis Žemės pažinimo mokslams labai platus – jis vienas pirmųjų kontrakcinės hipotezės idėjas papildė izostazinės teorijos teiginiais, sukūrė uolienų zoninio metamorfizmo teoriją ir hipotezę apie apledėjimo ryšį su kalnodara bei tektonika, išskyrė uolienų metamorfizmo zonas, ultrametamorfizmo sritį bei vystė kristalinių skalūnų kilmės hipotezę, pirmasis suformavo globalios paleogeografijos pagrindus ir sudarė planetos paleogeografines schemas atskiriems geologiniams periodams.

Parengta pagal spaudą

 Naujieną pateikė S. Misiūnienė

 

Kol kas komentarų nėra

Parašykite komentarą

Sekti

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.

Prisijunkite prie kitų sekėjų: