Eiti prie turinio

Nuo Rusijos valstybinės bibliotekos iki bibliotekos, įkurtos miestelio kultūros namuose

2014 m. vasario 6 d.

Kiekvienais metais VU biblioteka skelbia konkursą A. Glosienės stipendijai gauti. 2013 metais stipendiją laimėjo Komunikacijos fakulteto studentė Simona Raišytė, kuri turėjo galimybę išvykti ir paviešėti Maskvos Valstybinio Lomonosovo Universitete bei, žinoma, aplankyti ne vieną biblioteką.

                        Atsimenu, kai dar pirmaisiais mokyklos metais kaip užklasinę veiklą buvo galima rinktis pagalbą bibliotekoje. Tas noras vaikštinėti tarp, rodos, niekad nesibaigiančių penkių – septynių eilių knygų lentynų, sunkiai suprantant naudojimosi kartoteka principus, smalsumas padėti bibliotekininkei užtikrinti, ar nevėluojama grąžinti knygą, lapelių klijavimas ir rūšiavimas, kodų tikrinimas ir pan., tuomet atrodė kaip viena smagiausių pramogų ir žaidimų formų. Praėjus dešimčiai metų ir įstojus į Vilniaus Universitetą pažintis su bibliotekomis buvo jau visai kitokia – toli gražu tai buvo jau ne žaidimas, o tai buvo noras perprasti modernias ir nuolat tobulinamas bibliotekų sistemas.

                     Niekada nebūčiau pagalvojusi, jog pažintis su „galingomis“ Rusijos ir būtent Maskvos bibliotekomis gali palikti tokius ryškius įspūdžius. Pirmieji susidūrimai su Maskvos Valstybinio Lomonosovo Universiteto bibliotekomis iš pradžių kėlė didžiulius prisiminimus iš tos žaidybinės patirties, įgytos dar ankstyvoje jaunystėje. Nors ir žinojau, jog mūsų kartai sudėtinga įsivaizduoti, kaip realybėje veikia tos žaidimų taisyklės, vieno didžiausių pasaulio universitetų bibliotekose – tai vis dar kasdienybė, kur, remiantis universiteto duomenimis, aptarnaujama daugiau nei 65 000 skaitytojų. Bibliotekos paslaugų teikimas išsidėstęs per 16 skirtingų ir vienas nuo kito labai nutolusių pastatų. Nors pavyzdžiui, tam tikros krypties (srities) knygas pasiimti arba grąžinti galima ir žymiame studentų bendrabutyje (Leninski pr. 1, centriniame universiteto rūmų ansamblyje). Ten keliuose aukštuose įrengti specialūs langeliai (kaip teatre, laukiant prie rūbinės). Arba, pavyzdžiui, pasikėlus į pastato 34 – 36 aukštus, išskirtinai žymioje ansamblio apžvalginėje aikštelėje, atsiduri kartu ir bibliotekoje. Supranti, jog esi viename iš biologijos bibliotekos padalinių su keliomis vietomis skaitytojams. Tačiau bendru požiūriu, bibliotekų darbuotojų vadinamos skaityklos arba skaitymo salės, kurias kartais dėl labai minimalaus priimamų skaitytojų skaičiaus, pavadinčiau skaitytojų klasėmis ar kabinetais, galima rasti visame Maskvos mieste, per daugiau nei 90 skirtingų erdvių. Pavyzdžiui, žurnalistikos fakulteto bibliotekoje, kuri nors ir atskirame pastate, bet vos kelios minutės nuo fakulteto, skaitytojų salė sujungta su abonementu, tačiau ten galima paskaityti tik laikraščių, o visų kitų knygų, nors ir skaitymui vietoj, tenka laukti apie 1 valandą nuo užsakymo.

                      Vieniems knygų užsakymo procesas nekelia nuostabos, tačiau man tai būtent priminė tuos žaidybinius mokyklos laikus, nors visa tai vyksta šiandien – kai į biblioteką įeinant negali su savimi turėti jokių daiktų (viskas paliekama rūbinėje), didelėje salėje pats susirandi knygos bibliografinius duomenis iš medinių ištraukiamų katalogų stalčiukų, nurašai kodus į skaitytojo užsakymo lapelį, su lapeliu nukeliauji į užsakymo kambarį, vėl perrašai į kitą lapelį, pasiimi dar kitą lapelį, su kuriuo po valandos gali ateiti pasiimti tau atneštos knygos, kai vėl į knygą įklijuojamas grąžinimo termino lapelis. Nepaisant ilgų ir, mano nuomone, ilgais procesais paverstų procedūrų, vos įėjus į biblioteką, rodos, ore tvyro mokslo ir žinių kvapas persigėręs per medinius girgždančius baldus, tačiau pasimetimą ir nežinią (vienareikšmiškai) padeda sumažinti iš tiesų labai paslaugūs bibliotekos darbuotojai. Tačiau kiekvienoje bibliotekoje iki pirmojo kontakto su darbuotoju, turi praeiti apsaugą, ir deja, jei tu esi ne to fakulteto studentas – į biblioteką neįeisi. Mano atveju, fakultetas rašė specialius prašymus ir patvirtinimus, jog jie prisiima atsakomybę, jei „pradanginsiu“ knygas ir išdavė laikinąjį pažymėjimą, kurį kiekvieną mielą kartą parodydama turėjau pakomentuoti, kad jis tikrai veikia ir čia toks išskirtinis ir specialus bus tik pusei metų.

                      Vienbalsiu vietiniai sutinka, jog pati gražiausia ir įspūdingiausia – valstybinė  Rusijos biblioteka, anksčiau vadinta Lenino vardu. Iš tiesų apsilankymo bibliotekoje negalėčiau pavadinti net nei ekskursija po muziejų, nei po parodą. Dydis, galybė, sovietmečio prabanga, mastas, net ir tas pats kvapas kalba apie istoriją. Tada jau nenustebino manęs ir  saugumo sistema, jog įeinant negali su savimi turėti nieko – nei telefono, nei „papkutės“, ką jau kalbėti apie foto aparatą. Susipažinimui su biblioteka teko naudoti  ne tik kontaktą su darbuotojais, bet ir pastato schema tapo kaip žemėlapis. Kiek skaitytojų salių (šiuo atveju tikrai teisingas žodis – didinga salė), kiek šiaip erdvių su knygomis, net ne visada suprantant jų paskirtį! O žmonių – taip pat. Tiesa, pastebėjau, jog daugeliu atveju arba garbingo amžiaus profesoriai, arba tokie „didelėmis akimis“ klaidžiojantys studentai, arba grupės ekskursantų, o viena bibliotekos darbuotoja pasakojo, jog žmonės iš kitų pasaulio šalių kartais prašo vietinių, jog jie čia apsilankytų už juos. Nenuostabu, bibliotekoje saugoma viso pasaulio dokumentų, parašytų virš 360 skirtingomis kalbomis.

                      Pamačius, o tiksliau sakant, pajutus atmosferą pastaroje žymiausioje bibliotekoje, apsilankymai tiek Maskvos Technikos universiteto bibliotekų komplekse, Rusijos knygų rūmuose vadinamoje bibliotekoje ir kt., didesnių kontrastų nesukėlė, tiesa, maloniai nustebino reguliariai organizuojamos nemokamos (studentams) parodos Rusijos valstybinėje meno bibliotekoje, kur skaitytojų salėje įrengtos ekspozicijos kiekvieną kartą buvo įdomesnės viena už kitą. Tačiau labai ryškias emocijas sukėlė prisiminimai iš apsilankymo Buriatijos Respublikoje (už Baikalo ežero) mažo kaimelio bibliotekoje. Kai įeini į iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriančio pastato mėlynomis langinėmis vidų ir supranti, jog tie keturi kambarėliai medinėmis grindimis skirtingomis dienomis vadinami kitaip – ir kultūros centru, ir vaistine, ir skambučių centru, ir paštu, ir mokykla, ir … biblioteka – girdint vietinius besididžiuojančiai pasakojant apie kelias naujas knygeles vaikams, iškyla mintys apie didžiulę bibliotekos vertę kiekvienoje bendruomenėje – ir milijoninio miesto gyventojams, ir kaimo bendruomenei su 50 nuolatinių skaitytojų.

                      Taigi niekada net nesusimąsčiau, jog tai, kaip „bibliotekas“ žaidžiame vaikystėje, kai kur jos veikia dar būtent pagal tuos pačius žaidimo principus.

 Simona Raišytė

Įspūdžiai ir atsiminimai iš apsilankymų Rusijos bibliotekose

 

36-asis centrinių rūmų aukštas, kuriame įsikūrusi dalis biologijos katedros bibliotekos. Skaitykla ir susitikimų vieta.

 

36-asis centrinių rūmų aukštas. Vienas pro bibliotekos langą.

 

Žurnalistikos fakulteto biblioteka. Knygų išdavimo vieta ir nesibaigiančios instrukcijos, kaip, ką ir kodėl užpildyti skaitytojo kortelėje.

 

Galinga ir didinga Rusijos valstybinė biblioteka, anksčiau vadinta Lenino vardu.

 

Maskvos valstybinio Lomonosovo universiteto centrinių rūmų ansamblis. 

Kol kas komentarų nėra

Parašykite komentarą

Sekti

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.

Prisijunkite prie kitų sekėjų: