Eiti prie turinio

Paroda „Nuo reljefo genezės iki viso kraštovaizdžio raidos : Geografas Alfonsas Basalykas (1924–1986)“

2014 m. kovo 26 d.
VU Biblioteka

Vilniaus universiteto biblioteka, VU Gamtos mokslų fakulteto Geografijos ir kraštotvarkos katedra maloniai kviečia kovo 28 d. 13 val. į parodos „Nuo reljefo genezės iki viso kraštovaizdžio raidos : Geografas Alfonsas Basalykas (1924–1986)“ atidarymą VU bibliotekos Baltojoje salėje (IV a., Universiteto 3).

Paroda veikia VU bibliotekos Baltojoje salėje iki gegužės 5 d.

Alfonsas Basalykas (1924–1986) – vienas žymiausių Lietuvos geografų, mūsų kraštovaizdžio patriarchas, Vilniaus universiteto profesorius, ilgametis tuometinės Fizinės geografijos ir kartografijos katedros vedėjas, Lietuvos nusipelnęs mokslo veikėjas, dviejų valstybinių premijų laureatas, Lietuvos geografų draugijos pirmininkas.

Gimė 1924 m. kovo 28 d. Balainės eiguvoje, netoli Jaskonių kaimo, Varėnos rajone, eigulio Broniaus ir Elžbietos Basalykų šeimoje. Joje augo trys vaikai :Elena, Alfonsas ir Vanda.

Buvo gabus nuo mažens, todėl penkerių (tik dokumentuose dviem metais „pasendintas“) jau pradėjo lankyti Jaskonių pradžios mokyklą. Nuo 1933 m. mokėsi Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Likimas lėmė, kad penkiolikmetis Alfonsas liko be šeimos. 1940 m. vasarį abu tėvus, seseris, močiutę, pusseserę ištrėmė į Permės sritį, motyvuojant, kad tėvas Bronius Basalykas tarnavo Lenkijos valstybinių miškų urėdijoje. 1942 m. Stalino įsaku tremtiniams, turintiems lenkiškus pasus, buvo leista išvykti į užsienį, kur iš jų pradėti formuoti lenkų legionai prieš vokiečius. Tik karo audroms pasibaigus, jų išblaškyta šeima susijungė Didžiojoje Britanijoje, bet jau be sūnaus… Netrukus sesuo Elena ištekėjo ir išvyko gyventi į Pietų Afrikos Respubliką. 1956 m. Alfonsas, pagaliau, pradėjo susirašinėti su saviškiais.

Likęs vienas glaudėsi pas dėdę Antaną Basalyką, kuris Vilniuje turėjo nedidelį kojinių fabrikėlį. 1941 m., baigęs Vytauto Didžiojo gimnaziją, Alfonsas jame pradėjo dirbti sąskaitininku-sandėlininku. 1942 m. įstojo į Vilniaus universiteto Gamtos-matematikos fakultetą Geografijos-geologijos skyriaus I kursą. Deja, universitetą vokiečiai 1943 m. kovo 18 d. uždarė. Traukiantis vokiečių armijai, dėdė Antanas emigravo į Vakarus, vėliau gyveno Kanadoje. Kartu turėjo išvykti ir Alfonsas, bet tuo metu buvo susilaužęs koją. Lemtingai likęs Lietuvoje, 1944 m. vasarą dirbo Vilniaus apskrities vykdomojo komiteto liaudies švietimo skyriaus inspektoriumi. Tų pačių metų rudenį pagaliau prasidėjo pirmieji mokslo metai Vilniaus universitete, ir A. Basalykas tęsė studijas. Žiemą jis buvo paskirtas Geobotanikos katedros laborantu, o 1945 m. pradžioje pakeltas vyr. laborantu. 1947 m. su pagyrimu baigė universitetą bei buvo vienas pirmųjų, gavusių geografo diplomus. Paskirtas Fizinės geografijos katedros asistentu, o 1949 m. – vyresniuoju dėstytoju. 1953 m. sėkmingai apsigynė kandidatinę disertaciją. 1954 m. jam buvo patvirtintas docento vardas, o 1956 m. – docento mokslinis vardas. 1966 m. apgynė geografijos mokslų daktaro disertaciją. Nuo 1968 m. – Fizinės geografijos ir kartografijos katedros profesorius. Tais pačiais metais konkurso patvirtintas katedros vedėju, o 1969 m. jam suteiktas mokslinis profesoriaus vardas.

A. Basalykui teko skintis kelią tik darbu, nes užnugaryje nebuvo nei tėvų nei kitų artimųjų. Dar studijų metais išryškėjo jo pedagoginis talentas, pasireiškęs gebėjimu įvaldyti literatūrą kitomis kalbomis, nes lietuviškos, o jau nekalbant apie vadovėlius, dar beveik nebuvo. Alfonsas išsiskyrė įgimtais lingvistiniais gabumais. Gerai mokėjo lenkiškai, vokiškai, neblogai kalbėjo prancūziškai, rusiškai, o vėliau savarankiškai išmoko ir anglų kalbos. 1948 m. pavasarį iš spaudos išėjo jo išverstas prancūzų geografo, Sorbonos universiteto profesoriaus E. Martono (E. de Martonn‘e) veikalo „Fizinės geografijos pagrindai“ pirmasis tomas, o 1949 m. – antrasis. 1950 m. išleistas kitas A. Basalyko vertimas – įžymaus rusų geografo, keliautojo ir tyrinėtojo S. Kalesnikovo darbas „Bendrosios geografijos pagrindai“. Tuo metu šių modernių veikalų pasirodymo lietuvių kalba reikšmė buvo didžiulė, leidusi geografijos studijas Lietuvoje pakelti į reikiamą lygį. Tuo pat metu visu krūviu dėstė geomorfologijos ir fizinės geografijos disciplinas, pradėjo vykdyti lauko mokslinius tyrimus, rašė ir skelbė savo mokslinius straipsnius. Pradedant šeštuoju dešimtmečiu, nėra fizinės geografijos srities, kurioje jis nebūtų palikęs ryškaus pėdsako. Beveik pusė jo mokslinių darbų susiję su geomorfologija, t. y., ištisas šio mokslo raidos laikotarpis Lietuvoje (1947–1986). Jis turėjo nuostabią stereoskopinės vaizduotės gebą – reljefą topografiniuose žemėlapiuose tiesiog matė, regėjo. Neatsitiktinai diplominio darbo objektu pasirinko Vilniaus miesto ir apylinkių geomorfologiją, kurios ašį sudarė Neries ir jos intakų slėniai. Jo 1947 m. apgintas diplominis darbas „Vilniaus reljefas, kaip pleistoceninės dangos skulptūra“ buvo pirmoji geomorfologijos studija lietuvių mokslinėje literatūroje, kur reljefas išsamiai išanalizuotas morfologiniu, struktūriniu, paleogeografiniu ir evoliuciniu aspektu. Visą Nemuno baseiną ištyrė 1953 m. apgintoje kandidatinėje (dabar – mokslų daktaro) disertacijoje „Nemuno upyno slėniai Lietuvos TSR ribose“. Tiesa, tokių tyrinėjimų poreikį dar diktavo ir laikmetis, t. y., vadinamoji mažoji hidroenergetika (mažų elektrinių statyba). Vėliau jo geomorfologinių interesų spektras vis ryškėjo, ir spaudoje pasirodė daug straipsnių įvairiais glaciomorfologijos, kvartero darinių litogenezės, šlaitų morfologijos ir kitais klausimais. Darbai pripažinti tarptautiniu lygiu, jais tebesinaudoja ir šiandienos tyrėjai. Visi šie tyrimai yra sudedamoji dalis pagrindinio jo darbo, t. y., geomorfologinio žemėlapio, kurio daug bei įvairių variantų A. Basalykas yra sudaręs.

1952–1963 m. A. Basalykas dirbo ir antraeilėse pareigose Lietuvos TSR MA Geologijos ir geografijos institute. Subūręs šio instituto bei Vilniaus universiteto mokslininkus geomorfologijos, landšaftų tyrimams, pradėjo sudarinėti „Lietuvos TSR fizinės geografijos“ I tomą, kuris buvo išleistas 1958 m. ir buvo pirmas tokio pobūdžio mokslinis veikalas apie Lietuvą, tuo metu atstojęs akademinę geografiją. A. Basalykas yra šios knygos sudarytojas ir atsakingas redaktorius bei atskirų skyrių autorius. 1959 m. šis darbas įvertintas Lietuvos TSR valstybine premija. Tais pačiais metais universitetų katedros buvo įpareigotos atlikti sąjungos fizinį geografinį rajonavimą. Taip pradėti tyrinėti dar kitų nepaliesti Lietuvos geografinės sferos sluoksniai – gamtiniai landšaftai, ir Basalykas pasuka nauja gamtinių teritorinių kompleksų geografinių tyrimų kryptimi, ilgainiui suformuodamas lietuviškąją lanšaftotyros mokyklą. Jau 1965 m. iš spaudos išeina stambus jo mokslinis veikalas „Lietuvos TSR fizinė geografija II t. (fiziniai geografiniai rajonai), kuriame pirmą kartą Lietuva išnagrinėjama rajoniniais ir tipologiniais teritoriniais kompleksais, suformuluojama landšaftotyros koncepcija. 1966 m. šis darbas apgintas, kaip geografijos mokslų daktaro disertacija (dabar – habilituoto daktaro), tapo mūsų šalies gamtinio kraštovaizdžio morfologinio pažinimo klasika, nepralenkta iki šiol. Netrukus A. Basalykas pradeda gilintis į žmogaus sąveiką su gamta bei jos pasekmių atspindį geografiniame kraštovaizdyje. Suformuluoja naują kraštovaizdžio traktavimo koncepciją, pavadintą geografine kraštotvarka. Šiai problematikai skirtų tyrimus apibendrina 1977 m. iš spaudos išėjusi jo knyga „Lietuvos TSR kraštovaizdis“. Tai buvo bene pirmas ryškus bandymas kraštotvarkos problematikoje žengti perspektyvia mokslų integravimo linkme. 1979 m. už abu minėtus veikalus apie Lietuvos landšaftus A. Basalykui antrą kartą paskirta  Lietuvos TSR valstybinė premija. Švenčiant VU 400 metų sukaktį, suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio mokslo veikėjo vardas.

Netikėta Profesoriaus mirtis galbūt užgožė, kaip manoma, originaliausią mūsų kraštovaizdžio patriarcho poelgį, kai pasiekęs profesinių ir karjeros aukštumų, radikaliai keisdamas plačiai skelbtas ir pripažintas savo pažiūras, pradėjo tiesti modernų kraštovaizdžio sampratos kelią. 1984–1986 m. galutinai suformuluoja savąją kraštovaizdžio, kaip integralaus gamtinio-sociogeninio teritorinio komplekso, koncepciją. Ši vėlyvoji mokslininko veikla ypač vertinta bene pažangiausios sąjungoje Geografijos instituto kraštovaizdžio mokyklos, kur A. Basalyko idėjomis buvo remiamasi pristatant naują kraštovaizdžio sampratą bei kokybinės raidos periodus. Lietuvoje šios pažiūros liko neįvertintos, nepastebėtos gal dar ir dėl to, kad nesuspėta parengti fundamentalaus veikalo. A. Basalyko landšaftotyros darbai svarbūs ir Europoje. Jo sudaryta kraštovaizdžio polistruktūriškumo schema įtraukta į Vokietijos mokymo metodiką. 1985 m. iš spaudos išėjo A. Basalyko originali monografija „Žemė – žmonijos buveinė“, kurios jungiamoji gija – žmogus ir jo interesai, ir kurioje aiškiai apibrėžta užduotis integruotiems moksliniams tyrinėjimams.

A. Basalykas pasižymėjo ir kaip gabus redaktorius, mokslo terminijos žinovas. Nuo pat leidimo pradžios redagavo Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų geografijos ir geologijos mokslo darbus, kai kuriuos geografų draugijos metraščio tomus, įvairius proginius leidinius. 1981 m. išleistas „Lietuvos TSR atlasas“, kuriam (kartu su P. Gauču, P. Januškevičiumi) parengė įvadą, yra keleto straipsnių bei daugelio žemėlapių autorius, skyrių redaktorius, o nuo 1976 m. – atlaso mokslinės komisijos pirmininkas.

A. Basalyko veikla ir darbai visuomet buvo susiję su Lietuvos geografų draugija. Nuo 1967 m. buvo jos pirmininkas. Nemažai jam pavyko padaryti, kad draugijos autoritetas vienytų geografus keliant darbų mokslinį lygį. Buvo daugelio sąjunginių ir tarptautinių problemų mokslinių tarybų bei komisijų aktyvus narys, skaitė pranešimus įvairiuose kongresuose, autoritetingai atstovaudamas Lietuvos geografijos mokslui.

Daug dėmesio skyrė mokslinei pamainai. Buvo gabus ir geras pedagogas, jaunųjų mokslininkų vadovas :vadovavo 102 absolventams, rašantiems diplominius darbus, dešimt jo globotų geografų apgynė daktaro disertacijas. Nemaža jo mokinių šiandiena tebedirba įvairiose mokslo įstaigose ir žinybose. Jo paramą jautė respublikos pedagogai, geografijos programų, vadovėlių bei metodinės literatūros sudarytojai.

Visus darbus darė siekdamas giliausios vertės, neišskiriant ir geografijos žinių populiarinimo, paremto ilgai jo paties puoselėtomis temomis, skaitomais kursais. Buvo jautrus, dėmesingas, pakantus kiekvienam žmogui, nepaisė amžiaus ar rango. Daugelis iš jo sėmėsi naujų vertingų minčių, optimizmo ir gyvenimo stiprybės, todėl 1986 m. birželio 19-oji visų Lietuvos geografų atmintyje išliko, kaip didžios netekties diena.

Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugoma prof. Alfonso Basalyko rankraštinio palikimo dalis (F222), iš kurios parengta ši paroda – jau trečioji jo sukaktims skirta publikacija, papildyta buvusių kolegų ir mokinių asmens fondų bei Vilniaus universiteto archyvo dokumentais. Parodos epigrafu tapo Eugenijaus Gentvilo straipsnio, skirto A. Basalykui, pavadinimas.

Pagal archyvinę medžiagą ir spaudą parengė Aliucija Orentaitė

Vienas komentaras palikti dar vieną →
  1. 2014 m. balandžio 2 d. 07:21

    Ačiū už labai gerą straipsnį:) Su malonumu perskaičiau, sužinodama daug naujo:)

Parašykite komentarą

Sekti

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.

Prisijunkite prie kitų sekėjų: